Birželio 10 d. mokyklos aktų salėje vyko aštuntokų kryptingos dailės baigiamųjų darbų gynimas. Darbus pristatė 8b, 8c ir 8d klasių mokiniai (mokytojai V. Andriulevičienė, A. Lazdauskienė, V. Mačiulis).

Mokiniams buvo įteikti kurso baigimo pažymėjimai. Direktoriaus padėkomis buvo apdovanoti geriausių kūrybininių darbų autoriai: Rugilė Kraskovaitė ir Gabija Jasilionytė iš 8b, 8c klasės mokinės Deimantė Juknevičiūtė ir Urtė Rimšaitė, iš 8d – Adas Putauskas ir Akvilė Varneckaitė. Deimantės darbo pristatymas buvo įspūdingas ir jaudinantis, suvirpino visų širdis ir nepaliko abejingų, – siūlome ir Jums skaitant pamąstyti:

„Pavargau. Pavargau apsimetinėti tuo, kuo nesu. Prieš mane skirtingos kaukės. Viena šeimai, antra draugams, trečia nepažįstamiems... Jų nebesuskaičiuoju. Nebeprisimenu, kodėl ir kada pradėjau jas naudoti, tačiau žinau, kad be jų išsiversti nebegaliu. Visos jos gražios, paauksuotos... Puikiai tinka paslėpti mano gležnai ir trapiai asmenybei. Greitai pagriebiu vieną, paslėpiu savo veidą ir išeinu. Pavasaris. Gamta bunda, skleidžiasi pirmieji žiedai. Į mano širdį jis niekada neateis. Joje amžina žiema. Ak, kaip gera tiems čiulbantiems paukšteliams. Jie laisvi, neturi jaudintis, ką apie juos galvoja kiti. Ir aš norėčiau toks būti... Apsidairau. Nieko nėra. Nors ir baisu, iš lėto nusiimu tą auksinę kaukę. Sidabrinė ašara nurieda mano šaltu skruostu. Pasiilgau to senojo „Aš“... Ne! Jis buvo naivus ir silpnas. Dabar juk visi mane mėgsta, bet ar aš save mėgstu? Ar galiu šią būtybę vadinti savimi? Mano mintis nutraukia dūžio garsas. Kažkas čia yra? Greitai užsimetu kaukę ir nuskubu jo link. Juodai balta... Viskas aplinkui, visos nuostabios pavasarinės gėlės, plačios pievos ir dangus, atrodo, nebeturi jokios spalvos. Ji išblėso. Ir aš juodai baltas. Manyje nebeliko jokių emocijų: nei džiaugsmo, nei liūdesio, nei meilės ar skausmo.Netikėtai prieš save išvystu veidrodį. Kaip jis čia atsirado? Apžiūriu tą žmogų, kuris prieš mane. Tai ne aš... Viskas prasidėjo nuo to, kai bandžiau įtikti kitiems, pasikeisti. Ir tai veikė. Bet neilgai... Dabar, kai visko netekau, įskaitant ir savęs, nieko nebepažįstu. Pamečiau save. Nebegaliu spoksoti į šį dirbtinį bespalvį robotą. Trenkiu į veidrodį, o šis pabyra į tūkstančius krištolinių šukių. Mano ranką padengia rausvas skystis, bet jokio skausmo nejaučiu. Pažvelgiu į vieną didelę šukę. Matau spalvas? Negaliu patikėti savo akimis. Pakeliu ją. Staiga užnugaryje išgirstu krebždelėjimą. Atsigręžiu. Stovi keista būtybė auksine kauke, kuri netrukus buvo nusviesta tolyn. Už jos slypi mano seno draugo veidas, padengtas sidabrinėmis ašaromis. Jis nieko nepasakė, tik paėmė kitą šukės kraštą ir priglaudė prie mano veido. Joje ėmė rodytis spalvotas atspindys. Ar tai aš? Nebeatpažįsto to spalvoto berniuko: linksmo, nerūpestingo ir savimi pasitikinčio. Tai buvo paskutinės laimingos mano dienos, išnykusios akimirksniu. Gal dar yra vilties jas atgauti, atgauti save? Susižvalgėm vienas į kitą. Abu nebepažįstame savęs. Bet gal galime vėl surasti spalvas, surasti džiaugsmą ir senuosius „Aš“? Tereikia įveikti ir išmesti kaukes, pripažinti savo trūkumus bei šešėlius, bet ar tai yra taip lengva kaip ir skamba?...“

Ačiū visiems mokiniams už nuoširdų darbą ir pastangas.

A. Andriulevičienė, mokytoja

 

 

© 2016. Visos teisės saugomos