Kasmet spalio 4-ąją minima Pasaulinė gyvūnijos ir švento Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų ir gamtos globėjo, diena. Pasaulis žino Pranciškų Asyžietį kaip poetą, visuomenės veikėją, gamtos mylėtoją, atsiskyrėlį, pranciškonų ordino įkūrėją, kuris žavėjosi žvaigždžių spindėjimu, kalnais, slėniais ir gyvūnijos grožiu.

Pasak istorijos šaltinių, Pranciškus suprato gyvūnus, mokėjo paukščių kalbą, buvo prisijaukinęs vilką. Beturtis žmogus, praturtinęs pasaulį meile gyvūnams. Po mirties Pranciškus Asyžietis Italijoje buvo paskelbtas šventuoju – gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtos apsaugos globėju.

Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna (Šv. Pranciškus). Šios žinios ir maldos įkvėpti Dievo tarno kunigo Alf. Lipniūno kuopos ateitininkai, veikiantys mūsų mokykloje, saulėtą rugsėjo 29-osios popietę išvyko į Kaimiškyje esančius Panevėžio gyvūnų globos namus. Kartu su mūsų kuopos ateitininkais vyko ir Agnė, Viltė, Ignas, Mangirdas – J. Balčikonio gimnazistai, vienuoliktokai, ateitininkai priklausantys kunigo Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio kuopai. Čia savanorė, mūsų mokykloje dirbanti dailės mokytoja Aušra, paskirstė mokinukams darbus: vieni tvarkė sandėlį, kiti valė langus, treti švarino šuniukų voljerus, ketvirti plovė dubenėlius, penkti grėbė lapus. Dirbti grupėmis buvo labai smagu, –vyresnieji rodė pavyzdį jaunesniesiems, taip atliepdami vienam iš ateitininkiškų principų – šeimyniškumui. Darbas vyko sparčiai, todėl dar liko laiko malonesniam užsiėmimui – pažaisti su keturkojais, kurie ta proga buvo išleisti pasilakstyti po prieglaudos erdves. Galima buvo juos nešioti ant rankų, glostyti, kartu bėgioti kieme, žaisti. Mokytoja Aušra ne tik sakė šuniukų vardus, bet ir papasakojo mokinukams keturkojų gyventojų atsiradimo prieglaudoje istorijas. Ateitininkai stebėjosi žmonių, atsisakiusių savo augintinių, širdies kietumu, nemeile.

Kaip šv. Pranciškus išgirdęs Dievo kvietimą Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią“, taip ir ateitininkai, atliepdami savo šūkiui Visa atnaujinti Kristuje“, mokėsi savanorystės meno, atlikdami naudingą darbą. Nors šis savanoriškas darbas buvo nedidelis, tik pagalba vieną pusdienį, tačiau patirtis ugdė naujas vertybes: kilnią širdį, kantrybę, klusnumą, mylėti atstumtąjį, jo gailėtis, darbštumą, stropumą, tikrą draugystę bei jausmą būti reikalingu.

Padirbėję Gyvūnų globos namuose, ateitininkai ne tik patyrė džiaugsmą, bet ir suprato, kad savanoriavimas yra priemonė spręsti aktualias socialines bei aplinkosaugines problemas, leidžia išbandyti save naujose situacijose, įgauti organizacinių įgūdžių, ugdytis pilietiškumą. Ateitininkų kuopos globėjai taip pat smagu, kad moksleiviai turi galimybę nuo jaunų dienų mokytis būti daug labiau žmogumi ir, kaip sako šv. Pranciškus, nešti <...> tiesą, kur viešpatauja klaida“.

Dievo tarno kunigo Alf. Lipniūno kuopos vadovė D. Kubilienė

© 2016. Visos teisės saugomos