Labai įdomu ir linksma būna, kai netradicinio ugdymo dieną moksleiviai gali praleisti ne mokykloje. Šį kartą kovo 10 dieną 5–10 klasių mokiniai lankėsi kino centre „Garsas“ ir stebėjo du filmus „Kosminis vaikis“ ir „Maišalynė“. Abu filmai savo tematika, problemomis buvo aktualūs jaunimui, skatino pasvarstyti apie bendruomeniškumą, draugystę, tarpusavio santykius, svajones ne tik ekrane, bet ir realiame kiekvieno gyvenime.

Menas, išryškindamas detales, atspindi gyvenimą, todėl jame gali atpažinti save, draugus, pažįstamus. Taip buvo peržiūrėjus ir šiuos filmus. Štai keletas jų minčių.

Labai svarbu turėti svajonę, t. y turėti gyvenimo tikslą, jo siekti, nepasiduoti, įgyvendinti. Tikėti svajonėmis – tai reiškia pasitikėti savimi. (5d)

5b klasės moksleivių mintis apibendrino auklėtoja Jurgita. Filmas „Kosminis vaikis“ paliko gerą įspūdį visiems mokiniams. Iškilo daug emocijų ir klausimų dėl filmo herojų ateities. Bandė patys kurti, kaip klostėsi jų gyvenimas po projekto įgyvendinimo. Mokiniai bandė įvardinti savo svajones. Vieniems svajonė būtų kompiuteris, kitiems – keliauti po pasaulį, kad pažintų nežinomas vietas. Sužavėjo draugiški santykiai tarp pagrindinių herojų, užuojauta ir pagalba vienas kitam. Įdomiausiu filmo įvykiu įvardijo skrydį balionu, nes buvo įgyvendintas berniuko tikslas ir svajonė. Suprato, kad siekiant savo tikslo yra svarbus užsispyrimas, svarbu nepasiduoti iškilus sunkumams.

Įdomius 6d klasės moksleivių svarstymus užrašė klasės vadovė Virginija. Žiūrėjome kino filmą „Kosminis vaikis“. Labai nustebau išgirdusi, kad dauguma vaikų neturi svajonės. Tik pasiūlius palyginti svajonę su didžiausiu noru, išgirdau: „Turėti svajonę – tai turėti tikslą, kurį nori įgyvendinti“ (Viltė); „Svajonė gali reikšti skirtingus dalykus kiekvienam žmogui... Svajonės veikia žmogų pozityviai ir moko mus visus dirbti savarankiškai“ (Toma); „Svajonė – tai labai norimas dalykas, kuris paskatina žmogų jį įgyvendinti“ (Gustė); „Svajonės pildosi, tik reikia jų siekti, nepasiduoti“ (Agnė); „Svajonė valdo žmogaus protą ir judesį“ (Džiugas). Keletas mokinių išsakė labai konkrečias svajones: kad tėvai būtų drauge, kad pasibaigtų karas, kol jis dar neatėjo iki mūsų. Dar šeštokai svarstė, kaip svajonę galima būtų įgyvendinti: „Būtinai kažką darant ar to siekiant“ (Karina), „Nepasiduodant, būnant drąsiems ir pasitikintiems savimi“ (Gustė), „Jei norėčiau įgyvendinti svajonę, turėčiau tai pati daryti, nes kiti už tave nepadarys“ (Vanesa), „Reikia eiti prie tos svajonės ir daryti kažką, o ne sėdėti namie“ (Kajus), „Norėdamas įgyvendinti savo svajonę, turi būti užsispyręs, turi nepasiduoti, jei nepavyko. Įgyvendinti svajonę sunku, bet verta...“ (Akvilė), „Aš svajonės neturiu, todėl dar nežinau, kaip galėčiau ją įgyvendinti. Bet manau, kad stengčiausi iš visų jėgų ir, jeigu reikėtų, prašyčiau ir priimčiau pagalbą“ (Viltė). Būtent tokie atkaklūs ir yra pagrindiniai filmo „Kosminis vaikis“ veikėjai Džimas ir Ema, kurie patiko visiems.

6c klasės moksleiviai savo įspūdžius po filmo išreiškė piešiniais.

Septintokai ir aštuntokai žiūrėjo bei aptarė filmą „Maišalynė“. Jis rodomas XVIII tarptautiniame filmų festivalyje EUROPOS  KINAS IR DIENĄ, IR NAKTĮ... vaikų ir jaunimo programoje.

7c klasės mokiniams filmas „Maišalynė“ patiko. Įdomu buvo, kai paaugliai ėmė tirti pavogto paveikslo „Paplūdimys Purvilyje“ bylą. Jie ėmėsi šio reikalo, nes vagyste buvo apkaltinta Julijos teta. Maniau, kad paaugliams nepavyks ištirti šios bylos dėl informacijos ir patirties trūkumo, bet klydau. Jie išlaisvino Julijos tetą, o vėliau ir apkaltintą Felkos mamą.

Vaikai pradėjo ieškoti tikrojo vagies, nes žinojo, kad Julkos teta negalėjo pavogti paveikslo. Nors išsiaiškinti, kas pavogė meno kurinį nėra lengva, bet jie tai darė dėl savo artimųjų gerovės.

Man šis filmas priminė skaitytą knygą „Trise prieš mafiją“. Ten taip pat vaikai sprendė labai rimtas problemas ir jiems tai pavyko.

Filme atsiskleidžia Oleko ir Julkos draugystė ir artimi santykiai, bet Olekas susidraugauja su Felka. Paaugliai pykstasi ir susitaiko, riejasi ir bendrauja. Visi santykiai – tikra maišalynė.

Draugystė yra geras jausmas, kai tave palaiko draugai, artimieji.

Draugai yra būtinybė žmogaus gyvenime, jie ne tik palaiko, bet ir padeda nutikus nelaimei. Tikri draugai niekada nepalieka ir pasitiki vienas kitu.

Tikra draugystė atlaiko visus išbandymus, netgi išdavystę. Jei papasakojai draugui savo paslaptį, o jis papasakoja kitiems, būna labai skaudu... Bet draugas nėra tavo nuosavybė, jis nebūtinai yra tos pačios nuomonės kaip tu. Jei nori išsaugoti draugystę, reikia sugebėti suprasti ir atleisti.

7b klasės moksleiviai ir kritiškai vertino filmą. Blogai, kad jis buvo lenkų kalba, nepatiko skaityti titrus, bet filmas neblogas.

Paaugliai imasi veiksmų, kad surastų paveikslo „Paplūdimys Purvilyje“ pagrobėją. Norėjo įrodyti savo  šeimos narių nekaltumą, nors ir žinojo, kad tai ne jų jėgoms. Jie dažnai klydo, improvizavo ir sulaukė suaugusiųjų pagalbos.

Santykiai ir draugystė yra sudėtingi dalykai. Vienas kitam galime jausti skirtingas emocijas. Kartais sakome  viena, o suprasti gali visai ką kitą ir įsižeisti. Pasitikėjimą sunku sukurti, lengva prarasti. Paauglystės laikotarpiu labai svarbu turėti draugų, kuriais galima pasitikėti ir išsipasakoti savo problemas. Be draugystės būtų liūdna, be pasitikėjimo galvotum, kad visi meluoja.

Draugystė tvirta tik tada, kai abu žmones to nori ir siekia, šiuo atveju mergaitės pykosi dėl berniuko, bet supratusios, kad visi pykčiai nublanksta prieš visas jų gyvenime vykstančias problemas, susivienijo ir nugalėjo bendrą priešą. (Paulina, Deividas, Ūla, Justinas S., 8b)

8c klasės mokiniai pažiūrėję filmą „Maišalynė“ mano, kad draugystę išsaugoti reikia daug ištvermės, drąsos. Reikia išmokti susitaikyti su tuo, kad bus daug nesutarimų, pykčių, ginčų, diskusijų, tačiau tikri draugai viską išspręs ir susitaikys, mokės nusileisti vienas kitam.

Tokias problemas moksleiviai svarstė pamatę filmus. Jų aptarimas leido neformaliai pakalbėti apie tai, kas moksleivius jaudina, linksmina, ko trokšta, siekia jie savo gyvenime.  

                                                                                Mintis apibendrino ir užrašė Loreta Švarlienė

 

© 2016. Visos teisės saugomos