Mūsų mokykloje buvo vykdomas įdomus ir netradicinis projektas, kurį iniciavo ir koordinavo geografijos mokytoja Regina Koncienė, o vykdytojais tapo visi šeštų klasių mokiniai.
Šeštoje klasėje pradedama mokytis labai įdomaus dalyko – geografijos. Šis mokslas atskleidžia mozaikinį pasaulio gamtos ir visuomenės vientisumą, puoselėjant mokinių nusiteikimą ir gebėjimą kompetentingai naudotis geografijos žiniomis ir įgūdžiais. Geografijos žinių įvairovė bei pažinimo būdai skatina naudoti ir įvairius mokymo(si) būdus. Suprasti Žemės gelmėse ir paviršiuje vykstančius gamtos reiškinius nėra paprasta. Pasitelkę savo fantaziją ir vaizduotę mokiniai pabandė sukurti ugnikalnio maketus. Maketai buvo kuriami pasitelkiant įvairiausias medžiagas bei technikas. Buvo naudojami miltai, druska, popierius ir kartonas, modelinas, plastilinas ir kt. Vieni darbai išsiskyrė savo dydžiu, spalvingumu, kruopštumu, kiti – originalumu: tamsoje šviečiantys arba tiesiog pyragas „Ugnikalnis“. Artėjant Pasaulinei Žemės dienai savo kūrybinius darbus šeštokai pristatė ir mokyklos bendruomenei – surengė parodą skaitykloje. Tokia veikla skatina mokinių kūrybiškumą, padeda geriau įsisavinti mokomąją medžiagą.
Įdomu, ką apie projektą ir jo naudą mąsto patys mokiniai. Nuomonėmis dalinosi 6c klasės mergaitės: „Ugnikalniai... Tai – nuostabūs Žemės kūriniai... Pavojingi ir įspūdingi... Pasidarius ugnikalnio modelį, šį kūrinį turėsi namuose! Yra daug būdų tai padaryti. Savąjį dariau iš molio. Tai ne visiems pasiekiamas būdas, bet pavyksta labai gražiai... Žinoma, šiam kūriniui reikia molio ir lentos (kad neišteptume stalo). Nemokant lipdyti, geriau to nedaryti... O mokantiems – viskas aišku: lipdai ugnikalnį ir po savaitės (šio laiko jam reikia išdžiuvimui) išdegi darbą krosnyje ir jį nudažai.“ – pasakojo Dorotėja Golubkovaitė.
Kita mokinė – Urtė Rimšaitė – irgi pasidalino savo įspūdžiais iš vykdyto projekto: „Ilgai galvojau, iš ko gi man daryti tą ugnikalnį. Norėjau, kad jis būtų gražus, unikalus. Pradžioje galvojau, kad idėja „pykšt" ir ateis... bet taip nebuvo. Pasiėmiau nedidelę medinę lentelę, bulvių maišo gabalą, klijų buteliuką, tualetinio popieriaus ritinėlį ir dažų. Ant lentelės uždėjau ritinėlį, uždengiau jį maišu ir suformavau ugnikalnį. Tada su mamos pagalba maišą pritvirtinom prie lentelės. Iš to paties maišo susukau du medžius, viską nudažiau. Pelenų vietoje pabėriau netikro sniegelio, jį taip pat paspalvinau. Palikau džiūti. Tą vakarą ant mano stalo puikavosi gražuolis ugnikalnis.“
„Tik mokytojai uždavus pagaminti ugnikalnio maketą, iš karto ėmiau vartyti vadovėlį, ieškotis idėjų internete. Tačiau man labai galvoje įstrigo mokytojos pasiūlyta idėja – gaminti ugnikalnį papjė mašė technika. Ugnikalnį gaminau šitaip: pirmiausia paėmiau plastikinį buteliuką ir užklijavau jį į kartono vidurį. Suglamžiau daugybę laikraščių ir juos klijavau aplink buteliuką rateliu. Pasigaminau klijų mišinį (2 dalys vandens, 1 dalis miltų), iš laikraščių prisikarpiau plonų juostelių ir jomis jungiau gumulėlius su buteliuko kakleliu. Juostelių klijavau maždaug 2 sluoksnius. Palikau ugnikalnį džiūti savaitei. Kitą savaitę maketas buvo kietas kaip akmuo. Nudažiau jį ruda ir juoda spalvomis. Vėliau pridėjau ir raudonos bei geltonos – lavos. Beliko žaliai nudažyti pagrindą – faneros gabalėlį ir ant jo užklijuoti ugnikalnį. Darbų buvo įvairiausių – vieni gamino iš druskos ir miltų tešlos, kiti – iš molio, plastilino, popieriaus. Ugnikalnį gaminti man labai labai patiko. Tikiuosi, kad tokių projektų bus ir daugiau!“ – bendraklasėms pritariamai pasakojo Deimantė Juknevičiūtė.
Geografijos mokytoja Regina Koncienė
