Daugelis dabartinių paauglių paveikti vartotojiškos kultūros arba bijo atsakomybės, arba perdėtai pasitiki savimi. Manau, kad vienas gelbėjimosi būdų iš tokių charakterio bruožų yra ateitininkų organizacija, siekianti sudaryti palankias galimybes jaunimo saviugdai ir aktyviam dalyvavimui kultūriniame, visuomeniniame, religiniame krašto gyvenime.

Kadaise Berčiūnų stovykloje kunigas Algirdas Dauknys ateitininkams yra pasakęs, kad ši organizacija išmoko prasimušti pro asfaltą, pagauti „cinkelį“ ir susirasti draugų. Taisykles paprastai patvirtina praktika. Taigi, balandžio 27 dienos rytą trys Panevėžio krašto ateitininkų kuopos – J. Tilvyčio-Žalvarnio, veikianti J. Balčikonio gimnazijoje, Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos Dievo tarno kun. Alf. Lipniūno bei J. ir A. Čingų, veikianti prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos, – išvyko į Pandėlio šv. Onos kuopos Įžodžio šventę „Teisiųjų šaknys nebus išrautos“. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje, kurių metu moksleivės ateitininkės įžodį davė Kamilė Kučinskaitė. Grįžę į parapijos namus ateitininkai klausėsi Panevėžio krašto pirmininkės Irenos Bikulčienės, Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebono Alberto Kasperavičiaus sveikinimų, kuopų nariai sveikino naująją MAS narę, įteikė atminimo dovanėles. Renginio dalyvius sveikino ir Pandėlio gimnazistai. Jie atliko poetinę kompoziciją „Geriau minutę sakalu pabūti“ parengtą lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Violetos Karaliūnienės ir Pandėlio gimnazijos II klasės mokinių. Šioje meninėje kompozicijoje girdėjome tikrus įvykius ir autentiškus Pandėlio krašto pasipriešinimo dalyvių atsiminimus, kūrybą.

Po skanių pietų šventės dalyvių laukė linksmoji dalis – orientacinis žaidimas „Kur šaknys?“. Nepaisydami dienos karščio moksleiviai susiskirstė pagal spalvas į nedideles grupeles ir, gavę žemėlapius su nuorodomis, Pandėlio miestelyje turėjo rasti 9 vietas. Tai buvo kunigo P. Viksvos kapas, varpai bažnyčioje, partizano Jazmino kapas parke ir Pandėlio dvaro arklidės, Gedimino pilis parke, malūnas, menantis Notigalės partizanų istoriją, kryžius, pastatytas 1991 m. minint Pandėlio miestelio 400 metų jubiliejų, namas su istorikės, prozininkės, poetės, eseistės Nijolės Alfonsos Gaškaitės-Žemaitienės atminimo lenta, lietuvių liaudies skulptoriaus Liongino Šepkos vasarojimo vieta giminaičių namuose, paminklas, skirtas tautodailininkei Monikai Bičiūnienei.

Pavargę, ištroškę, bet linksmi ir besidalinantys įspūdžiais moksleiviai grįžo į parapijos namus, kur jų laukė naujos užduotys – estafetės. Tai įvairiausios nuotaikingos, netikėtos rungtys, kurių metu žaidimų dalyviai buvo suskirstyti į penkias komandas. Orientacinio žaidimo nuovargį kaip ranka nuėmė, nes estafečių įvairovė kėlė teigiamas emocijas. Reikėjo ne tik greitai bėgioti, bet ir išmonės, kaip ant kaktos uždėtą sausainį mimikos pagalba suvalgyti, kaip su balionu nuo kėdės nupūsti plastmasines stiklinaites, kaip padažius nosį į kiaušinio baltymą nunešti iki komandos narių vatos gabaliuką ir kt.

Estafečių užduotis keitė Talentų vakaras. Čia tiek svečiai, tiek šeimininkai linksmino vieni kitus muzika, dainomis ir dovana-idėja.

Laikas prabėgo nepastebimai. Reikėjo grįžti namo dar su saule. Autobuse moksleiviai dalinosi savo įspūdžiais, kaip jie „gaudė cinkelį“. Štai keletas jų: „Man orientacinis žaidimas patiko. Tai buvo puiki proga susipažinti su Pandėlio miesteliu, aplankyti įdomias vietas. Smalsu buvo išgirsti įvairių faktų apie senesnius Pandėlio pastatus, įdomesnes vietas. Tai pat žaidimo metu galėjome geriau susipažinti ir smagiai pabendrauti su savo grupelės nariais. Nors kaitino saulutė, buvo karšta ir truputį pavargau, manau, kad orientacinis žaidimas buvo šaunus!“ (Dievo tarno kun. Alf. Lipniūno kuopos pirmininkė aštuntokė Vasarė). Kandidatė į ateitininkus penktokė Estela džiaugėsi: „Šiame renginyje labiausiai man patiko estafetės, labai buvo įdomios, neiprastos. Grupelėje buvau su Paulina, Ryčiu, Benediktu ir Adrija. Mes laimėjome 2 vietą, prizą gavome kiekvienas po šokoladinį kiaušinį“.

Tikrai, moksleiviai, kurie ryžosi savo paskutines atostogų dienas atiduoti ateitininkiškai veiklai, praktiškai patvirtino kunigo Algirdo Dauknio įžvalgas: prasimušė pro asfaltą, pagavo „cinkelį“, susirado draugų. Jie paaugo. Ne, ne dar vienais metais, bet savo vidumi. Suprato, kad ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“ ne tik įpareigoja, bet ir suteikia daug džiaugsmo.

               Dievo tarno kun. Alf. Lipniūno kuopos globėja Dalia Kubilienė

© 2016. Visos teisės saugomos